|
Plenerai
1986 m. – dalyvavo akvarelių plenere Irkutske (Rusija).
1988
m. – akvarelių plenere Kirgizijoje, Biškeke.
1985 m. – plenere Šaukėnuose.
1986 m. plenere
Balbieriškyje.
1997 m. – plenere Vilkijoje.
Parodos
1983 m. personalinė paroda (P.Cvirkos salone);
1985
m. paroda su dailininku Panaskovu (P.Cvirkos salone);
1989 m. personalinė paroda Vilniuje (aliejus, koliažai,
akvarelės);
1982, 1986, 1990 m. Pabaltijo akvarelės trienalės Rygoje;
1991, 1992 m. personalinės
parodos „Arkos” galerijoje;
Grupinės parodos Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Azerbaidžane, Kirgizijoje,
Suomijoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Raseiniuose, Vilkijoje.
Darbus yra įsigiję Kirgizijos valstybinis
Dailės muziejus, Lietuvos Dailės fondas, Raseinių Kraštotyros muziejus, privatūs asmenys Lietuvoje,
Austrijoje, Amerikoje, Vokietijoje, Kanadoje.
Transparency in the painter Bronius Bernotaitis watercolours allows us a glimpse
through the thickness of reality into the indefinable levels of existence.
The early watercolours by Bernotaitis are filled
with things, as if attached to reality. Hard edges of things, plants and animals cut the patches of earthly colours out of
the background, with rare flicks of red. His vision of reality is somehow primitive – clumsy figures spread throughout
the sheet of paper, which, the achievements of classical painting forgotten, is perceived in its original state once more.
It is flat, thus it cannot show a three-dimensional reality without transforming its structure – the receding things
are moved to the top and the landscape turns into a pattern. This aesthetics of transparency throws the viewer mentally back
to the archaic peace with nature, familiar from the woodcuts by Lithuanian popular masters. Later the images become more and
more abstract, colours get brighter and Bernotaitis’s landscapes – still recognizable – start to „breathe”
fire, turn into vigorously struggling colourful shapes.
Surface is always important in Bernotaitis’s watercolours.
The title of the series „The Signs of Time” is quite symbolical here – the brush leaves traces of mysterious
textures on the body of watercolours like some signs of time. There are more and more of such signs till they become clear
cuts. The images reminding of a child’s unconscious scribble, the pavement scratched by shoes or the seaside, contain
the touch of artist’s hand. The watercolours scratched by all over soon loose their reference to reality and paint itself
becomes an object of investigation. The last works by Bronius Bernotaitis do not express the impressions of what had seen,
but splash out in bright colours his inner landscape.
Agne Narusyte
Tapytojo Broniaus Bernotaičio akvarelių
skaidrumas leidžia pažvelgti pro tankią realybės materiją į sunkiau apibrėžiamus būties
sluoksnius.
Ankstyvoji Broniaus Bernotaičio akvarelė yra daiktiška, tarsi prisirišusi prie realybės.
„Kieti” daiktų ir gamtos kūnų kontūrai apibrėžia žemiškų spalvų
dėmes, kurios kartais blyksteli raudoniu. Jo realybės matymas šiek tiek primityvistinis – nerangios figūros
pasklinda po popieriaus lapą, kuris, kuris atmetus visą klasikinės dailės patyrimą, vėl suvokiamas
pirminiu pavidalu: jis plokščias, todėl negali rodyti trimatės erdvės nepakeisdamas jos sandaros
– tolstantys daiktai keliami į viršų ir peizažas virsta ornamentu. Ši spalvų ir kompozicijos
skaidrumo estetika grąžina žiūrovo mintis į archaišką lietuvio taiką su gamta, pažįstamą
iš liaudies meistrų sukurtų medžio raižinių. Vėliau vaizdiniai abstraktėja, spalvos
ryškėja ir vis dar atpažįstami Bernotaičio peizažai ima alsuoti ugnimi, virsta energingomis
spalvinių figūrų grumtynėmis.
Bernotaičio akvarelėse visada svarbi paviršiaus kalba.
Čia simboliškas ciklo „Laiko ženklai” pavadinimas – teptukas palieka paslaptingų figūrų
pėdsakus akvarelės kūne lyg laiko ženklus. Tų ženklų vis daugėja, kol jie virsta ryškiais
įbrėžimais. Nesąmoningą vaiko keverzonę, batų subraižytą grindinį, bandymą
sušukuoti, pajūrio orą primenančiuose vaizdiniuose – dailininko rankos prisilietimai. Suraižyta
akvarelė ilgainiui visiškai praranda ryšį su realybe ir dažas pats savaime tampa tyrinėjimo
objektu. Paskutinieji Broniaus Bernotaičio darbai jau ne išreiškia regėtų vaizdinių įspūdį,
bet ryškiomis spalvomis ištėškia autoriaus vidinį peizažą.
|
