
Dailininkas Bronius Bernotaitis gimė 1942 m. kovo
11 d. Vilkaviškio rajono Kisiniškių kaime. 1963 m. jis baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą,
o 1975 m. – (tuo metu) LTSR dailės instituto pedagogikos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Kauno dailės
mokykloje nemažą įtaką darė pedagogas ir akvarelistas Č.Kontrimas, o dailės institute imtis
akvarelės ir tapybos toliau inspiravo J.Švažas, R.Trečiokaitė-Žebenkienė ir B.Jacevičiūtė.
Vėliau darė įtaką E.Urbanavičiaus kūryba ir jo nuoširdi konsultacija. 1967 m. dailininkas
apsigyveno Raseiniuose, dirbo pedagoginį darbą, įstojo į dailės institutą ir pradėjo aktyvią
kūrybinę veiklą. Tai unikalus reiškinys, kai vienintelis profesionalus dailininkas rajone nebėgo
iš čia į Vilnių, Kauną ar Šiaulius, nors kvietimų buvo nevienas. „Dailininko gyvenimas
periferijoje, - sako B.Bernotaitis, - turi teigiamų ir neigiamų bruožų. Maža žmonių, kurie
tave supranta, profesionalų su kuriais galėtum pasidalinti mintimis. Antra vertus, čia niekas kūrėjui
neprimetama, netrukdoma kurti... “ Nuo 1986 m. – Lietuvos Dailininkų Sąjungos narys. Nuo 1992 m. –
grupės „AQUA 12” narys.
Į akvarelę dailininkas B.Bernotaitis atėjo
septintojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet akvarelė tapo savarankiška ir plačiai pripažinta tapybos
šaka. Jo atėjimas sutapo su įdomių ieškojimų ir atradimų laikotarpiu. Tuo metu dideliuose
lakštuose ekspresyvias akvareles liejo I.Budrys, R.Urbonavičius, L.Tuleikis. Tačiau B.Bernotaitis, su jam įgimtu
spalviniu pojūčiu, nuo pat pradžios ėjo savu kūrybos keliu. Jo kūrybos individualumą sąlygojo
ir dailininko charakterio bruožai – maksimalistinis požiūris į kūrybinius ieškojimus ir
darbą. Tie eksperimentai atvedė prie to, jog akvarelės lakštų kolorito vieningumas, spalvinis skaidrumas
ir gilumas suteikė dailininko akvarelinei kūrybai naują ekspresyviosios akvarelės etapą.
|